Interviu su įmonės direktoriumi Nerijumi Briedžiu

07.10  "Eurotela" spaudoje

"Juk būna taip - sėdi prie jūros, ima ir šauna galvon kokia nors mintis, - apie idėjos steigti socialinę įmonę atsiradimą pasakoja UAB "Eurotela", neseniai pradėjusios stebėti vaizdo kameras mieste, savininkas Nerijus Briedis. - Tik vieni, turėdami mintį, ima siekti jos, stengiasi įgyvendinti, o kiti - atėjo, praėjo, ir viskas."

Kai įkūrėte "Eurotelą", buvote 22-ejų. Kur sėmėtės drąsos ir patirties?

Drąsa ir kvailumas - labai arti vienas kito. Truputį šio, truputį kitko, ir - yra.

"Eurotelai" - jau treji metai. Anksčiau dirbau panašioje srityje - skambučių centre. Pasiūliau valdžiai įdarbinti neįgaliuosius, bet ji nepritarė. Tada išėjau ir įkūriau telefoninės rinkodaros įmonę. Visi žmonės, išskyrus keturis, mūsų įmonėje yra neįgalieji.

Mūsų paslaugos - telefoninė rinkodara, susitikimų organizavimas, klientų radimas, rinkos tyrimai, politinė agitacija. Turime važinėjančią reklamą - tą automobilį vairuoja neįgalieji. Taip pat neseniai pradėjome stebėti vaizdo kameras Kaune, Klaipėdoje. Žiūrėjau žinias, kai buvo pranešta, kad Klaipėdoje yra 57 vaizdo kameros, bet nėra kam jų stebėti. Pagalvojau, kad šį darbą kuo puikiausiai galėtų dirbti neįgalieji. Savivaldybė negalėjo tam skirti pinigų, bet suradę partnerius pradėjome dirbti ir be pinigų. Šeši mūsų žmonės stebi, padeda policijos pareigūnams. Iki tol pažeidimas buvo užfiksuojamas kas 3 valandas, o funkcijas perėmus neįgaliesiems šis rodiklis priartėjo prie 2 valandų. Žiūrėsime, kaip bus po Naujųjų - jeigu gausime dalinį finansavimą iš savivaldybės, dirbsime ir toliau.

Nemažai verslininkų guodžiasi šiuo metu besiverčiantys gana sunkiai...

Dar prieš porą ar pusantrų metų niekas negalvojo apie tokią paslaugą kaip susitikimų organizavimas, o dabar kai kurios įmonės mažina vadybininkų skaičių ir perka paslaugą iš mūsų. Mūsų žmonės skambina potencialiems tų įmonių klientams, organizuoja susitikimus su jais, tad įmonės darbuotojams lieka tik nuvykti ir parduoti produkciją. Taip sutaupoma laiko skambučiams, be to, ieškoti naujų klientų, skambinti - ne visada malonus darbas, o ir mokėti tai daryti reikia. Mūsų žmonės profesionalūs - gauname finansavimą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų savo darbuotojų mokymams, taigi darbo kokybę užtikriname.

Štai, neseniai grįžau iš vieno konkurso. Nedidelis, tačiau jį laimėjome - viešinsime Mosėdį. Yra toks įstatymas, pagal kurį 10 procentų valstybės užsakymų turi atitekti socialinėms įmonėms, kuriose dirba ne mažiau kaip 55 procentai neįgaliųjų. Labai sunkiai tas įstatymas funkcionuoja, bet šiuo atveju įsitikinau, kad vis dėlto funkcionuoja.

Nedarbas šalyje didėja, bet mes darbo suteikti galime ir mielai priimtume dar bent 10 neįgaliųjų.

Socialinių įmonių, įdarbinančių neįgaliuosius, nėra daug.

Atrodytų, jog rasti darbuotojų neturėtų būti sunku, bet yra ne taip. Priėjome prie tokios išvados, kad neįgalieji yra labai užsisklendę.

Mūsų tikslas - kad dirbtų kuo daugiau neįgalių žmonių. Jeigu tik žmogus yra komunikabilus ir norintis mokytis bei dirbti - visi laukiami. Jaunimas pas mus pritampa iš karto, nes jauniems žmonėms dažniausiai trūksta bendravimo, o čia jo sočiai. Puikiai įsilieja į kolektyvą bei darbą ir vyresnio amžiaus žmonės. Žinoma, priėmę žmogų mes jį apmokome.

Neįgalūs žmonės kuria vertę kitiems, o jei būtų užsidarę, niekas su jais nedirbtų, liktų tik valstybės išlaikytiniais, o dabar jie patys moka mokesčius.

Kokios srities studijas baigėte?

Mokiausi krovinių pervežimo, o dar trejus metus ėjau turgaus mokyklą.

Svarbiausia yra nusistatyti gyvenime, ko nori, kas yra tavo prioritetas, kokios tarpinės stotelės, ir to siekti. Jei tikslą apsibrėši be tarpinių stotelių, negalėsi džiaugtis savo pasiekimais.

Kuo užsiimate po darbo?

Laisvalaikis? Tai kad neturiu jo...

Kalbino Giedrė NORVILAITĖ, šaltinis: ve.lt

Grįžti į naujienų sąrašą